Pasaku Suduva: Vyžių takas

Ribos

Neklyskime ir neklaidinkime kitų, kad senaisiais laikais dėl buitinių, ekonominių, demografinių ar gynybinių priežasčių gentis ar kitokia žmonių bendruomenė galėjo paslinkti – praplėsti savo gyvenamąsias ribas. Teokratinėje santvarkoje niekas negalėjo pakeisti genties, kaimo, šventyklų, kapų pirminių ribų. Ribos buvo nepajudinamas Dievo įstatymas, ribų negalima ne tik paslinkti, bet kartais negalima net jų peržengti. Istorikus dažnai klaidina teorijos, kad seniausios žmonių bendruomenės buvo panašios į gyvulių kaimenes – vaikšto, kur nori ir kaip nori. Taip niekada nebuvo: net žvėrys nelaužo ribos įstatymo, žmogus – taip pat.

Vyžiai

Vyžių Takas – Vyžių Vandens Takas – Vyžių Ženklo Takas – BaltojoŽalčio Takas – Vėžio Takas – Vėžio Žvaigždyno Takas ir t. t.

Vyžių Takas jungia dvyliką ežerų: Beržinį, Vygrelį (Vygrį), Graužinį, Sūdelį, Sūduvį, Aklį, Vyželį (Vištutį), Vyžainį, Vyžtytį (Vištytį), Dunojų ir Triduonį. Dabartiniu metu jie yra Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos teritorijose. Tako dvasinė konstrukcija. Aplink kiekvieną ežerą, kaip ir aplink kiekvieną šventą vietą, eina trys šventtakiai. Visi dvylika ežerų šventi. Jie sujungti dvylikos metrų pločio šventtakiu, iš abiejų jo pusių eina dvylikos metrų aureolės (šventos vietos sargyba); bendras šventtakio plotis – trisdešimt šeši metrai. Šventtakis vienoje vietoje įeina į ežerą,o kitoje išeina – iki pirmo žiedo, juosiančio ežerą. Prie kiekvieno ežero, taip pat ir prie šventtakio, yra daug maldyklų ir po žinyčią. Vyžių Takas prasideda nuo Beržinio ežero ir eina anksčiau nurodyta eilės tvarka iki Triduonio. Prie kelio Gražiškiai – Vygreliai, rytų pusėje, netoli nuo Beržinių ir Vygrelių kaimų ribos, yra Vyžių šventtakių (Galindos, Sūduvos, Širvintosios Girios) sankryža prie Beržinio ežero šiaurinio galo. Vyžių Takas buvo skirtas vyžių genčių (sūduvių ir galindų)žmonėms bendrauti su Dievu (panašūs šiuo metu kryžiaus keliai Lietuvoje ir Lenkijoje, vadinami kalvarijomis). Kiekvienas vyžius privalėjo bent kartą gyvenime keliauti šiuo taku. Ypač jaunuoliai: ruošdamiesi vienuolystei (atsiskyrimo nuo šeimos apeigos) ir šeimyniniam gyvenimui (sutartuvės, sužadėtuvės ir sužieduotuvės). Šių apeigų įstatymo niekas negalėjo panaikinti; telikdavo visiems kitiems prisidėti prie iškilmingos užbaigos namuose. Visi gyventojai ėjo, kiek galėjo, su savo asmeniniais, šeimyniniais, kaimo, genties, Tautos irkitų tautų rūpesčiais. Vyžių Tako dvasinės galios šiuo metu yra tos pačios, kaip ir atidarymo metu prieš kelis tūkstančius metų. Truputis istorijos. Protėviai, atėję prie Baltijos jūros, pažymėjo šešių genčių, Širvintos Girios ir Vyžių Tako ribas. Širvintos Girios ir Vyžių Tako ribose niekas negyveno. Per dvidešimt trejus metus Tako juostoje, maldyklose ir žinyčiose iškirto medžius, krūmus, padarė brastas, lieptus ir žinyčių pastatus. Iškilmingas atidarymas įvyko Peržadžio metais. Svarbiausias Vyžių Tako požymis – prie jo nebuvo nei vienos Girios ar bažnyčios, tai reiškia, kad lankytojų maldų tekstai buvo laisvi ir individualūs. Ar šis įstatymas išliko iki pabaigos? Atminkime, kad Dievo įstatymas nėra Pats Dievas. 2618 metais Trečiojo Kunigo Dvaro (Pajevonyje) įkūrimo metu Tako viduje sunaikintas miškas ir apgyvendintos galindų ir sūduvių šeimos. Priežastis neaiški, galime tik paspėlioti. Šių dviejų genčių kalba buvo viena, todėl po šimto metų jau nebuvo nei galindų, nei sūduvių. Bet gentys neišnyko, nes galindų vaikai prie vardų turėjo priesagas -taitis (-aitis), -taitė (-aitė),o sūduvių -tytis (-ytis), -tytė (-ytė). Atsirado kitas įstatymas. Vyžių Tako ribose gimę vaikai, kurių tėvas sūduvis, o motina galinda, buvo sūduviai. Visur kitur ir visiems galiojo senieji kilmės įstatymai. Reikia manyti, kad Vyžių Tako teritorija tapo sūduvių genties saugojimo nuo išnykimo vieta. 6752 metais įvyko paskutinis Tako pokytis: po kryžiuočių Ordino antpuolio (pulta Galinda) iš Bebro ir Narevo santakos į dabartinius Vygrelius atkeltas vydžių vienuolynas. Jis įsikūrė Tako vidinėje dalyje prie Beržinio ežero, o jo šiaurės rytų krante įkurta sava Giria. Galime sakyti, kad šis vienuolynas dėl mums nežinomų priežasčių buvo prijungtas prie seniausio Tautos paminklo. Iš pirmo žvilgsnio mums atrodo, kad šie visi pokyčiai – tik nereikalingi atsitikimai ir sutapimai. Bet taip atrodė tik iki tol, kol dar nebuvome pakankamai apmąstę Tako konfigūracijos, ežerų ir upelių seniausiųjų vardų, kol nebuvome atsakę, kas yra vyžius, Baltasis Žaltys, Vėžio žvaigždynas, Prakartas Vėžio žvaigždyne, kol nežinojome, kodėl Takas prijungtas prie Širvintos Girios ir t. t.

Apie Prakartą

Jeigu Vyžių Takas ir Vėžio Žvaigždyno Takas yra tas pat, tai šiame Take turi būti ir Prakartas – žvaigždyno dalis. Kas yra Prakartas (Prakartėlė)? Įvairiose kalbose jis įvairiai įvardijamas ir turi skirtingas reikšmes. Kai kurias paminėsime: lopšys, vygė, guolis, migis, lova, lizdas, ėdžios, sterblė, įsčios, gimtinė, tėviškė ir t. t. Visos reikšmės kalba apie pradžią, gimimą ir vietą. Einame Vyžių Taku, arba Vėžio Žvaigždyno Taku, ir ieškome Prakarto. Randame nedidelį ežerėlį Vyželį (tai senasis vardas, dabartinis – Vystuc), iš jo išteka upelė Vyželė. Nuo Vyželio į šiaurę čia pat yra ir Vyžainio ežeras, iš jo išteka upelė Vyžaina. Susitekėjusios Vyžaina su Vyžele įsilieja į Vyžtyčio ežerą. Išpietų atiteka Vyžtytė (Vištytė, Vištinka, Čarnica) ir įteka į Vyžtyčio ežerą. Nuo Vyžtyčio ežero rytų pusėje – Vyžtaičio (Vištaičio, Grabausko) ežeras, iš jo išteka upelė Vyžtaitė (Vištaitė) ir įteka į Vyžtyčio ežerą. Iš viso keturi Vyž – ežerai ir keturios Vyž – upelės. Ar jie tarpusavyje giminės? Vyželis ir Vyželė – senelis ir senelė, juodu ateiviai, nes prie jų nėra tokiu vardu nei kaimo, nei miestelio. Jeigu juodu seneliai, aišku, kad turi ir vaikų. Vyžainis ir Vyžaina – sūnus ir marti, čia jų tėviškė– kaimas Vyžainis (dabar miestelis). Aišku, kad Vyžainis ir Vyžaina taip pat turi vaikų – sūnų Vyžtytį ir dukrą Vyžtytę. Juodu priklauso tėvo Vyžainio genties giminei. Čia ir jų tėviškė Vyžtytis, buvęs kaimas (dabar irgi miestelis). O motinos Vyžainos giminės čia nėra? Yra. Juk Vyžtaitis ir Vyžtaitė yra motinos genties vaikai. Čia ir judviejų gimtinė Pavyžtaičiai (Pavištaičiai). Štai ir visi vyžiai – visa giminė. Pastaba. Kalbininkai – administratoriai, neturėdami istorinio išprusimo, perkrikštijo Pavištaičių kaimą į Pavištytį. Visi šio kaimo gyventojai, kuriems penkiasdešimt ir daugiau metų, gimė Pavištaičių kaime, nes tokio Pavištyčio kaimo nebuvo. Kaimo vardas yra kilęs nuo ežero ir upelio vardų – Vyžtaitis (Vištaitis) ir Vyžtaitė (Vištaitė). Ir dar. Senas pasakojimas sako, kad visi vyžiai yra giminės, nes visi turėjo tik po vieną vyžą: kai vienas kur nors eidavo, antras turėdavo sėdėti basas namuose. Taip ir liko visi vyžiai vyžių žemėje gyventi ir saugoti savo namus – Prakartą. Vyžių Takas yra poledyninės epochos seniausias dvasinės kultūros paminklas, nepraradęs savo galių ir dabartinėje civilizacijoje.Jis gyvas ir veikia kiekvieną žmogų – nepriklausomai nuo amžiaus,lyties, genties, tautos ir rasės.